POPIEÞIUS BENEDIKTAS XVI

Laiðkas seminaristams

Brangûs seminaristai!

Kai 1944 m. gruodá buvau paðauktas á karinæ tarnybà, kuopos vadas kiekvieno ið mûsø paklausë, kokios profesijos sieksime ateityje. Að atsakiau, jog noriu tapti katalikø kunigu. Tada leitenantas atkirto: „Jums reikëtø pasiieðkoti ko nors kito. Naujojoje Vokietijoje kunigø nebereikia.“ Þinojau, kad ta „naujoji Vokietija“ jau merdëjo, ir po milþiniðkø suniokojimø, kuriuos ðaliai uþtraukë ta beprotybë, kaip tik vël reikës kunigø. Šiandien padëtis visiðkai kitokia. Taèiau ir ðiandien daugelis mano, kad katalikiðkoji kunigystë ne ateities profesija, bet veikiau priklauso praeièiai. Jûs, brangûs bièiuliai, nepaisydami tokiø prieðtarø ir nuomoniø, apsisprendëte stoti á Kunigø seminarijà ir leidotës kunigiðkos tarnybos Katalikø Baþnyèioje link. Pasielgëte tinkamai. Juk þmonëms net pasaulio ir globalizacijos techninio ávaldymo epochoje reikës Dievo, parodþiusio save Jëzuje Kristuje ir subûrusio mus á pasaulinæ Baþnyèià, kad su juo ir per já iðmoktume deramai gyventi ir suvoktume bei veiksmingai ágyvendintume tikrojo þmogiðkumo kriterijus. Kai þmogus nebesuvokia Dievo, gyvenimas tampa tuðèias, visko bûna per maþa. Þmogus tada ieðko prieglobsèio svaigaluose ar smurte, kurie ðiandieniam jaunimui kelia vis didesnæ grësmæ. Dievas mus visus sukûrë ir todël paþásta kiekvienà. Jis toks didis, kad suranda laiko mûsø maþiems dalykams: „Visi tavo galvos plaukai suskaièiuoti.“ Dievas gyvas ir jam reikia þmoniø, kurie gyventø atsidavæ jam ir neðtø já kitiems. Tapti kunigu tikrai prasminga: pasauliui reikia kunigø, ganytojø, ðiandien, reikës rytoj ir visada, kol pasaulis egzistuos.

Seminarija yra bendruomenë, keliaujanti kunigiðkosios tarnybos link. Tuo jau pasakytas labai svarbus dalykas: kunigu netampama vien savo iðgalëmis. Reikia „mokiniø bendruomenës“, norinèiøjø tarnauti bendrai Baþnyèiai bendrabûvio. Mesdamas þvilgsná atgal á savo seminarijoje praleistà laikotarpá, ðiame laiðke norëèiau iðryðkinti kelis ðios jûsø kelionës svarbius elementus.

1. Kas nori tapti kunigu, pirmiausia turi bûti, anot ðventojo Pauliaus, „Dievo þmogus“ (1 Tim 6, 11). Dievas mums yra ne tolima hipotezë, ne nepaþástamasis, pasitraukæs á ðalá po Didþiojo sprogimo. Dievas pasirodë Jëzuje Kristuje. Jëzaus Kristaus veide regime Dievo veidà. Jo þodþiuose girdime su mumis kalbantá patá Dievà. Todël svarbiausias dalykas kelyje kunigystës link ir visame kunigiðkajame gyvenime yra asmeninis santykis su Dievu Jëzuje Kristuje. Kunigas nëra kokios nors sàjungos administratorius, mëginantis iðlaikyti ir padidinti jos nariø skaièiø. Jis – Dievo ðauklys tarp þmoniø. Jis trokðta vesti pas Dievà ir taip stiprinti tikràjà þmoniø tarpusavio bendrystæ. Štai kodël, brangûs bièiuliai, taip svarbu iðmokti gyventi palaikant nuolatiná ryðá su Dievu. Sakydamas: „Nuolatos melskitës“, Vieðpats, þinoma, reikalauja ne nepaliaujamai kalbëti maldos þodþius, bet niekada neprarasti vidinio ryðio su Dievu. Mûsø maldos prasmë ir yra ugdyti tà ryðá. Todël svarbu dienà pradëti ir uþbaigti malda, ásiklausyti á Dievà skaitant Raðtà, iðsakyti jam savo troðkimus ir viltis, savo dþiaugsmus ir kanèias, klaidas ir padëkà uþ visus graþius dalykus ir taip visada turëti já prieð akis kaip savo gyvenimo atsparos taðkà. Tada vis labiau atpaþinsime savo trûkumus ir iðmoksime save tobulinti, bet sykiu tapsime jautrûs visiems graþiems ir geriems dalykams, kuriuos kasdien priimame kaip savaime suprantamus, o mûsø dëkingumas augs. Sulig dëkingumu didës ir dþiaugsmas, kad Dievas arti mûsø ir mes jam galime tarnauti.

2. Dievas mums nëra vien Þodis. Sakramentuose per fizinius dalykus jis dovanojasi mums asmeniðkai. Mûsø santykio su Dievu ir mûsø gyvensenos ðerdis yra Eucharistija. Jos ðventimas, ásitraukiant vidumi ir per tai susitinkant su paèiu Kristumi, turi bûti mûsø visø dienø centras. Šventasis Kiprijonas evangeliná praðymà „kasdienës duonos duok mums ðiandien“, be kita ko, aiðkino taip: „mûsø“ duona, duona, kurios, bûdami krikðèionys, galime gauti Baþnyèioje, yra pats eucharistinis Vieðpats. Tad „Tëve mûsø“ praðymu meldþiame, kad jis mums tos „mûsø“ duonos duotø kasdien, kad ji visada bûtø mûsø gyvenimo duona, kad prisikëlæs Kristus, dovanojantis mums save Eucharistijoje, tikrai perkeistø mûsø visà gyvenimà savo dieviðkosios meilës spindesiu. Norint tinkamai ðvæsti Eucharistijà, taip pat bûtina paþinti, suprasti ir pamilti konkretø Baþnyèios liturgijos pavidalà. Liturgijoje meldþiamës kartu su visø amþiø tikinèiaisiais – praeitis, dabartis ir ateitis susijungia á vienà didingà maldos chorà. Kaip rodo mano asmeninis kelias, iðmokti suprasti, kaip visa iðsirutuliojo, kiek daug tikëjimo patirties glûdi Miðiø liturgijos struktûroje, kaip jà suformavo daugybës kartø malda, yra uþdegantis dalykas.

3. Svarbus ir Atgailos sakramentas. Jis moko paþvelgti á save taip, kaip mane mato Dievas, ir verèia sàþiningai save ávertinti. Jis veda prie nuolankumo. Arso klebonas kartà pasakë: „Galite pagalvoti, jog neprasminga ðiandien gauti iðriðimà, þinant, kad rytoj vël darysite tas paèias nuodëmes.“ Taèiau, pasak jo, pats Dievas uþmirðta akimirkà jûsø rytojaus nuodëmes, kad ðiandien suteiktø savo malonæ. Net jei vis tenka nuolatos grumtis su tais paèiais trûkumais, labai svarbu prieðintis sielos sulaukëjimui, abejingumui, susitaikanèiam su tuo, kad toks jau esu. Svarbu iðlikti kelyje – be skrupulingumo, dëkingai suvokiant, kad Dievas man vis ið naujo atleidþia, taèiau ir be abejingumo, skatinanèio nebesistengti tapti ðventam ir geresniam. Leisdamas man atleisti, sykiu mokausi atleisti kitiems. Pripaþindamas savo paties varganumà, darausi pakantesnis ir supratingesnis artimo silpnumui.

4. Iðlikite jautrûs liaudies pamaldumui, visose kultûrose skirtingam ir, kita vertus, panaðiam, nes þmogaus ðirdis galiausiai tokia pati. Þinoma, liaudies pamaldumas turi polinká á iracionalumà, galbût kartais á iðoriðkumà. Taèiau já paniekinti bûtø visiðkai klaidinga. Per já tikëjimas yra áþengæs á þmogaus ðirdá, tapæs jo jausmø, áproèiø, bendros jausenos ir bendro gyvenimo dalimi. Todël liaudies pamaldumas yra didelis Baþnyèios turtas. Tikëjimas, tapæs kûnu ir krauju. Liaudies pamaldumà tikrai bûtina nuolatos ðvarinti ir kreipti á ðerdá, taèiau jis vertas mûsø meilës ir mus paèius realiai daro „Dievo tauta“.

5. Metai seminarijoje taip pat yra studijø laikas. Krikðèioniðkajam tikëjimui bûdingas racionalus ir intelektinis matmuo, kuris yra esminis. Be jo jis nebûtø pats savimi. Šventasis Paulius kalba apie „mokslo pavyzdá“, kuriam per krikðtà buvome pavesti (Rom 6, 17). Visi þinote ðventojo Petro þodþius, kuriais viduramþiø teologija grindë racionalios, mokslinës teologijos poreiká: bûkite „visuomet pasirengæ átikinamai atsakyti kiekvienam klausianèiam apie jumyse gyvenanèià viltá“ (1 Pt 3, 15). Iðmokti gebëti taip atsakyti yra pagrindinë jûsø studijø seminarijoje uþduotis. Primygtinai praðau: studijuokite uoliai! Iðnaudokite studijø metus! To nesigailësite. Þinoma, studijø turinys daþnai atrodo tolimas krikðèioniðkojo gyvenimo ir pastoracinës tarnybos praktikai. Taèiau labai klaidinga visada iðkart kelti pragmatinius klausimus: ar man to prireiks? Ar tai turi praktinës, pastoracinës naudos? Juk bûtina ne tik iðmokti tai, kas akivaizdþiai naudinga, reikia paþinti ir perprasti visà vidinæ tikëjimo struktûrà, kad jis taptø atsakymu á klausimus þmoniø, kuriø, iðoriðkai þvelgiant, viena karta nuolat keièia kità, bet kurie ið pagrindø lieka tokie patys. Todël svarbu prasiskverbti pro kintanèius akimirkos klausimus ir suvokti, kokie atsakymai yra tikri atsakymai. Svarbu nuodugniai paþinti visà Šventàjá Raðtà, Senojo ir Naujojo Testamento vienybæ, susipaþinti su Šventojo Raðto tekstø atsiradimo istorija, jø literatûriniu savitumu, suaugimu á ðventøjø knygø kanonà, vidine dinamine vienybe, kuri, nors nëra akivaizdi, bet visiems paskiriems tekstams suteikia pilnutinæ prasmæ. Svarbu paþinti Baþnyèios tëvus ir Susirinkimus, kuriuose Baþnyèia màstydama ir tikëdama ásisavino esmines Raðto iðtaras. Taip galëèiau tæsti ir tæsti: dogmatika vadiname pavieniø tikëjimo turiniø, jø vieningumo, negana to, galiausiai paprastumo supratimà – kiekvienas paskiras elementas galiausiai yra tikëjimo á vienà Dievà, kuris apsireiðkë mums ir tas apsireiðkimas tebesitæsia, plëtotë. Nereikia në atskirai sakyti, kad svarbu susipaþinti su esminiais moralinës teologijos ir katalikø socialinio mokymo klausimais. Akivaizdu, kokia svarbi ekumeninë teologija, kaip svarbu paþinti ávairias krikðèioniðkàsias bendruomenes, turëti bendrà supratimà apie didþiàsias religijas ir iðmanyti filosofijà – suprasti þmogaus ieðkojimus ir klausimus, á kuriuos nori atsakyti tikëjimas. Taèiau sykiu mokykitës suvokti baþnytinës teisës vidinæ bûtinybæ bei jos praktines taikymo formas ir – nebijau to sakyti – jà mylëti: visuomenë be teisës bûtø beteisë visuomenë, teisë yra meilës sàlyga. Toliau nebevardydamas noriu tik dar kartà pasakyti: mylëkite teologijos studijas, budriai suvokdami bûtinybæ áðaknydinti teologijà gyvoje Baþnyèios bendruomenëje, kuri sykiu su jos valdþia yra ne teologijos mokslo prieðybë, bet sàlyga. Be tikinèios Baþnyèios teologija nustoja bûti savimi ir virsta vidinës vienybës stokojanèiu ávairiø disciplinø rinkiniu.

6. Kunigø seminarijoje praleisti metai taip pat turi bûti þmogiðkojo brendimo laikas. Kunigui, lydinèiam kitus gyvenimo kelyje iki mirties vartø, labai svarbu ir paèiam iðlaikyti deramà ðirdies ir intelekto, proto ir jausmo, kûno ir sielos pusiausvyrà ir iðlikti þmogiðkai „vientisam“. Todël krikðèioniðkoji tradicija su „dieviðkosiomis dorybëmis“ visada sujungdavo þmogiðkosios patirties, filosofijos atrastàsias „pagrindines dorybes“ ir apskritai sveikà etinæ þmonijos tradicijà. Laiðke filipieèiams tai labai aiðkiai sako Paulius: „Pagaliau, broliai, màstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylëtina, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir ðlovinga“ (4, 8). Tai apima ir lytiðkumo átraukimà á asmenybës visumà. Lytiðkumas yra Kûrëjo dovana, bet sykiu ir uþduotis, susijusi su þmogaus vystymusi. Jei lytiðkumas neátraukiamas á asmená, jis subanalëja ir virsta griaunamàja jëga. Tai ðiandien rodo daug pavyzdþiø mûsø visuomenëje. Pastaruoju metu labai apgailestaujant teko konstatuoti, kad kai kurie kunigai, lytiðkai piktnaudþiaudami vaikais ir paaugliais, sutepë savo kunigiðkàjà tarnybà. Uþuot prisidëjæ prie asmenø þmogiðkosios brandos ir buvæ jiems pavyzdys, jie savo piktnaudþiavimais padarë didelæ þalà, dël kurios jauèiame stiprø skausmà ir apgailestaujame. Todël daugeliui þmoniø ir jums patiems gali kilti klausimas, ar gerai tapti kunigu, ar celibatas yra prasmingas þmogaus gyvenimo kelias. Taèiau labiausiai papiktinantis piktnaudþiavimas negali diskredituoti kunigiðkosios misijos, kuri iðlieka didi ir tyra. Aèiû Dievui, visi paþástame tikëjimo iðugdytø kunigø, akivaizdþiai liudijanèiø, kad ðiame luome ir kaip tik celibatiniame gyvenime galima pasiekti tikresnio, tyresnio ir brandesnio þmogiðkumo. Tai, kas ávyko, turëtø, tiesa, padaryti mus budresnius ir atidesnius, kad Dievo akivaizdoje sàþiningai savæs paklaustume, ar to jis ið manæs nori. Nuodëmklausiø ir jûsø vyresniøjø uþduotis – lydëti jus ir padëti ðiame apsisprendimo kelyje. Esminis jûsø kelio elementas – praktikuoti pamatines þmogiðkàsias dorybes þvelgiant á Kristuje apsireiðkusá Dievà ir visada leistis jo apvalomiems.

7. Kunigiðkojo paðaukimo pradmenys ðiandien ávairesni ir skirtingesni negu ankstesniais metais. Apsisprendimas tapti kunigu ðiandien daþnai iðsikristalizuoja jau ágijus pasaulietinæ profesijà. Jis daþnai iðauga bendruomenëse, ypaè sàjûdþiuose, skatinanèiuose bendrà susitikimà su Kristumi ir jo Baþnyèia, dvasinæ patirtá ir dþiaugsmà tarnauti tikëjimui. Jis subræsta asmeniðkai susiduriant su þmogaus bûties didybe ir vargu. Tad kandidatai á kunigus gyvena visiðkai skirtinguose dvasiniuose þemynuose. Gali bûti sunku atpaþinti bûsimos uþduoties ir dvasinio kelio bendrus elementus. Štai todël seminarija yra tokia svarbi kaip keliaujanti bendruomenë, pranokstanti ávairias dvasingumo formas. Sàjûdþiai yra puikus dalykas. Þinote, kaip branginu ir myliu juos kaip Šventosios Dvasios dovanà Baþnyèiai. Taèiau jie vertintini pagal atvirumà tam, kas tikrai katalikiðka, visos Kristaus Baþnyèios, kuri, nepaisant visos ávairovës, yra tik viena, gyvenimui. Kunigø seminarija – tai metas, kai mokotës drauge ir vienas ið kito. Kartais galbût nelengvame bendrabûvyje turite iðmokti didþiadvasiðkumo ir pakantos, vienas kità ne tik pakæsti, bet ir praturtinti, kad kiekvienas prie visumos galëtø prisidëti savo savita dovana, o visi tarnautø tai paèiai Baþnyèiai, tam paèiam Vieðpaèiui. Ta pakantos, maþa to, vienas kito priëmimo ir tarpusavio supratimo Kristaus Kûno vienybëje mokykla yra vienas svarbiausiø jûsø studijø metø seminarijoje elementø.

Brangûs seminaristai! Šiomis eilutëmis norëjau jums pasakyti, kaip daþnai kaip tik ðiais sunkiais laikais apie jus galvoju ir kaip arti jûsø esu maldoje. Melskitës ir uþ mane, kad gebëèiau tinkamai tarnauti, kol to norës Vieðpats. Jûsø pasirengimo kunigystei kelyje patikiu jus motiniðkai globai Marijos, kurios namai buvo gërio ir malonës mokykla. Telaimina jus visus visagalis Dievas – Tëvas ir Sûnus, ir Šventoji Dvasia.

Vatikanas, 2010 m. spalio 18-oji, Šventojo evangelisto Luko ðventë

Jûsø Vieðpatyje
BENEDICTUS PP. XVI
______________________________________

Vertë „Baþnyèios þinios“, 2010 m., Nr. 20.